o

2 õ interj. 1. įvairiems jausmams (nustebimui, baimei, liūdesiui, džiaugsmui) reikšti: Ilgai pabūsi? – Netrumpai: šešias dienas. – Õ! Mžš. O, tavo kumelys tai õ (labai geras)! Lp. Labą dieną! – Õoo! Labą Kn. O, kaip jis nudžiugs mus pamatęs! A.Vencl. O, tai ne vėtros žiaurios ūžia, o, tai ne meškos, ne vilkai, – tai broliai joja į karužį, tai žvengia juodbėri žirgai P.Vaič. Õ, kad važiuoja su rogėm! Mžš. Õ, kaip tat baisu! NdŽ. Õ, kap čia linksma! Gs. Õ, koks aš laimingas! NdŽ. O, vasaros laukia! Pb. Õ o õ, netikėjau! Mžš. ║ keiksmuose, linkėjimuose: O kad tu sudegtum, šitep išdėt žmogų! Alk. O kad tave kur, su tom tavo pasakom! Alk. O kad taũ, ka prisivėriau pirštą! Mžš. 2. kreipiniui ar sušukimui sustiprinti: O motyneliau! Kad duoda gerai valgyti! Krkl. Oi, berneli, o jaunasis, kur padėsiu pusrytelius? KlpD21. O jūs, neprieteliai, vis tikt kirmyt pasileidot K.Donel. O jau grauzmas! Nmč. O laikai, o papratimai! Š. 3. susišaukimui reikšti: Kubiliau, õ õ õ – ekšę in čia! (taip šaukiama girioje) Dkš.